Sausio rytas, už lango +1 °C, rūkas ir dulksna. Lauko blokas prie namo sienos staiga nutyla, o po minutės iš jo pakyla balto garo debesis. Kaimynas, neseniai įsikūręs naujame name netoli Kauno, skambina montuotojui: ar siurblys sugedo? Ne. Tai įprastas atitirpinimo ciklas, ir tokiomis dienomis jis gali kartotis daug kartų per parą.
Daugelis, rinkdamiesi šildymą naujam namui, nerimauja dėl −20 °C šalčių. Tačiau Lietuvos žiemoje tokių dienų būna nedaug, o drėgnų, pilkų dienų tarp +3 ir −5 °C – kur kas daugiau. Būtent tada oras-vanduo šilumos siurblys dirba sunkiausiai. Štai septyni dalykai, kuriuos verta žinoti dar projektuojant namą.
1. Ledas kaupiasi ne per didžiausią šaltį, o apie nulį
Lauko bloko šilumokaitis visada būna šaltesnis už aplinkos orą, nes iš jo ir paima šilumą. Kai lauke apie 0 °C, o oro drėgmė didelė, šilumokaičio paviršius atšąla žemiau nulio, ir ore esanti drėgmė ant jo virsta šerkšnu. Per kelias dešimtis minučių plonos lamelės apauga ledo sluoksniu, oras pro jas praeina vis sunkiau, o siurblio efektyvumas krenta.
Per stiprų šaltį oras sausas: jame tiesiog mažai vandens, todėl šerkšno susidaro mažiau ir atitirpinti reikia rečiau. Taigi, nors siurblio efektyvumas esant −20 °C ir mažesnis, didžiausią ledo kiekį jis susirenka būtent pajūrio ar Nemuno slėnio rūke apie nulį. Tai svarbu ir parenkant galią: per mažas įrenginys, nuolat dirbantis visu pajėgumu, šaltesnį šilumokaitį turi ilgiau ir apšąla greičiau. Net nedideliam namui, tokiam kaip kompaktiškas 109 m² vieno aukšto namas su trimis miegamaisiais, galią turi apskaičiuoti specialistas pagal realius šilumos nuostolius, o ne „iš akies“.
2. Kas iš tikrųjų vyksta atitirpinimo ciklo metu
Dauguma šiuolaikinių oras-vanduo siurblių ledą tirpdo atbuline eiga. Keturių krypčių vožtuvas trumpam apsuka šaltnešio srautą: lauko blokas tampa ne šalčio, o šilumos šaltiniu, ir karštas šaltnešis iš vidaus nutirpdo šerkšną nuo lamelių. Tą šilumą siurblys paima iš grindų šildymo ar talpos vandens, todėl ciklo metu namas ne šildomas, o trumpam vėsinamas.
Vienas toks ciklas dažniausiai trunka kelias minutes, tačiau trukmė ir dažnis priklauso nuo gamintojo algoritmo, oro sąlygų ir to, kaip įrengtas blokas. Valdiklis sprendžia pagal temperatūrų skirtumą, darbo laiką ar slėgį, todėl atitirpinimų skaičius per parą gali smarkiai skirtis net tarp dviejų gretimų namų.
3. Garai ir staigi tyla – ne gedimo ženklas
Atitirpinimo metu ventiliatorius sustoja, nes jo darbas tik vėsintų šilumokaitį. Todėl blokas staiga nutyla, kartais pasigirsta šnypštimas ar spragtelėjimas, kai persijungia vožtuvas. Tirpstantis ledas ant įkaitusių lamelių iš dalies išgaruoja, ir šaltame ore tas garas atrodo kaip dūmai. Tai tik vandens garai.
Nerimauti verta tada, kai ledas nebenutirpsta iki galo ir bloko apačioje auga vientisas ledo luitas, kai atitirpinimai seka vienas kitą be pertraukos arba valdiklis rodo klaidos kodą. Tokiu atveju kviečiamas montuotojas, o ne kapojamas ledas – lamelės lengvai sulankstomos.
4. Grindinio šildymo plokštė – geriausias šilumos akumuliatorius
Kadangi atitirpinimas trumpam paima šilumą iš šildymo sistemos, namui reikia atsargos, iš kurios ji būtų paimama nepastebimai. Vieno aukšto name su grindiniu šildymu visame plote ši atsarga jau yra: dešimtys kubinių metrų betono lėtai įšyla ir lėtai vėsta, todėl kelios minutės atbulinės eigos kambariuose nesijaučia.
Todėl vieno aukšto namai su šildomomis grindimis dažnai būna patys dėkingiausi šilumos siurbliui. Pavyzdžiui, 126 m² namas su dviem vonios kambariais turi pakankamai grindų ploto, kad sistema veiktų žema temperatūra, o erdvesnis 188 m² projektas su keturiais miegamaisiais dar didesnę plokštę. Žema tiekiamo vandens temperatūra reiškia ir mažesnį kompresoriaus darbo intensyvumą, taigi ir šiek tiek lėtesnį apšalimą.
5. Buferinė talpa: kada jos tikrai reikia
Ne kiekviename name užtenka grindų. Jei antrame aukšte ar mansardoje įrengti radiatoriai, jei daug zonų su atskirais termostatais, kurie gali užsidaryti, arba jei sistemoje tiesiog mažai vandens, atitirpinimui gali pritrūkti šilumos. Tada siurblys arba įjungia elektrinį papildomą šildytuvą, arba grąžina į namą pastebimai atvėsusį vandenį. Šiuos atvejus sprendžia buferinė (akumuliacinė) talpa – izoliuota vandens talpa, iš kurios siurblys paima šilumą ciklo metu.
Daug namų su mansarda ir dviejų aukštų namų turi skirtingas šildymo sistemas aukštuose. Tokiame projekte kaip skandinaviško stiliaus dviejų aukštų namas verta iš anksto numatyti, kur techninėje patalpoje stovės talpa, nes ji užima vietos ir sveria. Didesniame name, pavyzdžiui, 303 m² šiuolaikiniame name su trimis vonios kambariais, talpos dydį ir jungimo schemą turi apskaičiuoti šildymo projektuotojas: per didelė talpa be reikalo didina nuostolius, per maža nepadeda.
6. Lauko bloko įrengimas, kad po juo neaugtų ledas
Kiekvienas atitirpinimas išleidžia nemažai vandens. Jei jis neturi kur nubėgti, per kelias savaites po bloku išauga ledo kalnelis, kuris galiausiai pasiekia šilumokaičio apačią ir trukdo jam nutirpti. Keli paprasti sprendimai, kuriuos geriausia numatyti dar projektuojant aplinką:
- Pakelkite bloką. Ant kojų ar sieninio laikiklio pakeltas blokas neužpustomas sniegu, o po juo lieka vietos ledui. Aukštį pagal savo regiono sniego dangą ir gamintojo nurodymus parinks montuotojas.
- Pasirūpinkite drenažu. Po bloku – žvyro ar skaldos duobė, kur vanduo susigeria į gruntą, o ne užšąla ant trinkelių.
- Šildykite kondensato nuotėkį. Jei vanduo nuvedamas vamzdžiu, jo atkarpą lauke ir šalia šalčio ribos verta apšildyti kabeliu, kitaip jis užšals pirmąją šaltą naktį.
- Nestatykite po stogo kraštu. Nuo karnizo krentantis vanduo ir ledo varvekliai dengs bloką papildomu ledu.
- Toliau nuo takų ir durų. Šalia bloko žiemą bus slidu, o šaltas oras ir garai nemaloniai pūs į terasą ar įėjimą.
- Palikite erdvės orui. Kampe ar siauroje nišoje atšalęs oras sukasi atgal į bloką, šilumokaitis tampa dar šaltesnis ir apšąla greičiau.
Rinkdamiesi projektą, pavyzdžiui, minimalistinį vieno aukšto namą su vienviečiu garažu, iš karto pažymėkite sklypo plane, kur stovės lauko blokas: šalia techninės patalpos, kad vamzdynai būtų trumpi, bet ne po miegamojo langu.
7. Ką rodo šilumos siurblio programėlė
Dauguma gamintojų programėlių ar valdiklių rodo ne tik temperatūras, bet ir darbo statistiką. Ieškokite kelių rodiklių: atitirpinimų skaičiaus per parą, suvartotos elektros energijos ir pagamintos šilumos kWh. Pastarųjų dviejų santykis yra realus jūsų siurblio efektyvumas tą dieną. Palyginkite drėgną dieną apie nulį su sausa ir šaltesne: dažnai pamatysite, kad efektyvumas tarp jų skiriasi mažiau, nei tikėjotės, o atitirpinimų drėgną dieną būna gerokai daugiau.
Vertinkite tendencijas, o ne pavienes dienas. Jei per panašius orus atitirpinimų skaičius ima augti, gali būti, kad šilumokaitis užterštas lapais ar dulkėmis, po bloku susikaupė ledas arba sutriko oro srautas. Jei elektrinis papildomas šildytuvas įsijungia per kiekvieną atitirpinimą, tai ženklas, kad sistemai trūksta šilumos atsargos. Užsirašykite pirmosios žiemos skaičius: jie bus geriausias atskaitos taškas aptariant nustatymus su montuotoju. Namų, kurie turi atitikti A++ energinio naudingumo klasę, savininkams tai ypač naudinga, nes realios sąnaudos parodo, ar sistema veikia taip, kaip numatyta projekte.
Atitirpinimas nėra šilumos siurblio silpnybė, o neatskiriama jo darbo dalis, ypač mūsų drėgnomis žiemomis. Svarbiausia, kad namas jį „sugertų“ nepastebimai: pakankamai šilumos atsargos grindyse ar talpoje, teisingai parinkta galia ir gerai apgalvota lauko bloko vieta. Visa tai pigiausia išspręsti dar projekto stadijoje, todėl šildymo sprendimus ir konkrečius įrengimo reikalavimus aptarkite su architektu ir šildymo projektuotoju, o veikimą stebėkite pirmąją žiemą pagal programėlės duomenis.
